ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
2017 m. lapkričio 23 d. ketvirtadienis - 22:29
ĮŠ ARTI:

2017-09-07. Laiškininkę Genutę prisiminus

2017 m. rugpjūčio 9 d. užbaigusi žemės kelionę į Amžinybę buvo palydėta laiškininkė Genutė Timinskaitė arba pašto Genutė – taip ją mėgo vadinti anykštėnai. Genutė, nors buvo paprasta ir kukli mergina, bet savo dvasia buvo didelis žmogus. Jau praėjo 30 metų, kaip ji užbaigė savo tarnybą pašte, bet daug anykštėnų, tikriausiai, dar prisimena skaistaus veido, tyrų akių ir visada besišypsančią merginą su laikraščių ir laiškų pripildytu krepšiu ant pečių, kasdien keliaujančią Anykščių miesto gatvėmis ir nešiojančią laiškus bei laikraščius.

Nešdama spaudą, Genutė dar spėdavo kam reikia vandens kibirą ar malkų glėbelį įnešti, iš parduotuvės atnešti maisto ar dar ko nors.

Šis straipsnis daug kam padės prisiminti šią kilnią sielą, prisiminti daugiau apie ją ir į  savo širdį įsidėti kažką iš jos kuklaus nesavanaudiško gyvenimo. Žinoma, ir pasimelsti už ją, kaip ji daug meldėsi už savo Tėvynę ir jos žmones. 


2017-09-01. Ji buvo visų mokytoja

Šį penktadienį rugsėjo pirmosios skambutis sukvies jau nepriklausomoje Lietuvoje augusios kartos moksleiviją ir studentiją į mokyklų, kolegijų klases, universitetų auditorijas. Naujųjų mokslo metų pradžia šventiškai pakiliai nuteikia ir seniai palikusius mokyklos suolą. Šiandien daug kas prisimins savo moksleiviškas dienas, buvusius mokytojus. Dabar, žiūrėdami iš laiko atstumo, suprantame, koks sunkus ir ne visada dėkingas mokytojų darbas. Mokytojai vertė mus atsitraukti nuo žaidimų, malonių pramogų, skirti laiko ir pamokų ruošimui, knygų skaitymui, uždavinių sprendimui. Nelengva būdavo grumtis pareigai  su malonumu.
Dauguma anykštėnų mena mokytoją Oną Šakėnienę, kuri nuo 1948 – tųjų iki 1979 metų dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Anykščių gimnazijoje (vėliau Jono Biliūno vidurinėje mokykloje). Būdama pensininkė,  aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, prasidėjus Atgimimui,  daug savo jėgų ir laiko skyrė Anykščių Sąjūdžiui, rūpinosi sąjūdininkų laikraščio „Žiburys“ parengimu spaudai ir leidyba. Įtaigiu žodžiu, savo gyvenimo ir asmenybės pavyzdžiu ji mokė mylėti Tėvynę, žmogų, diegė krikščionišką moralę, pareigos ir atsakomybės reikiamybę. Kaip ir daugelis prieškario Lietuvos inteligentų, O. Šakėnienė suprato, kad labai svarbu ir būtina kelti tautiečių dvasią. Ji ne tik pati ėjo šviesos keliu, juo vedė ir kitus. Ėjo kantriai, ištvermingai, neleisdama sau pavargti, padėdama apsispręsti tiems, kuriuos imdavo blaškyti klystkelių vėjai, jaukti protus klasta ir melas. Ėjo ir vedė, kol pati užgeso.


2017-07-28. Kad po langais visuomet žydėtų gėlės...

Lietuvos miesteliuose pakankamai dažnai vyksta įvairūs koncertai. Dažniausia koncertuoti atvažiuoja pop muzikos „žvaigždės“ ir „žvaigždutės“, „princai“ ir „princesės“, per televiziją įvairiuose šou išgarsintos, todėl  gerai žinomos kaimo žmonėms. Nedidelėse gyvenvietėse retai tenka susitikti su tikromis žvaigždėmis, koncertuojančiomis garsiausiose pasaulio scenose.

Liepos 16-ąją Kurkliuose vykusiuose Švč. Mergelės Marijos (Škaplierinės) atlaiduose,  po Šv. Mišių, bažnyčioje koncertavo ne tik Lietuvoje bet ir pasaulyje gerai žinoma dainininkė Judita Leitaitė.  Apsilankyti Anykščių krašte ir savo nuostabiu balsu pradžiuginti kurkliečius dainininkę pakvietė klebonas kun. dr. Nerijus Vyšniauskas. Po koncerto dainininkė mielai sutiko duoti interviu „Šilelio“ laikraščiui.



2017-07-07. Dominykas Tutkus: „Gyvenime kol kas nesigailiu nieko“

Laikas bėga nenumaldomai ir  beprotišku greičiu. Jau praėjo daugiau nei pusmetis, kai Savivaldybės koridoriuose prasiautė permainų vėjas – pasikeitė Administracijos vadovai ir vienas iš rajono mero Kęstučio Tubio patarėjų.   „Šilelis“ kalbėjosi su mero patarėju Dominyku Tutkumi apie darbą, gyvenimą, pomėgius ir dar kai ką...

– Liepos 6 dieną sukako pusmetis nuo darbo Savivaldybėje pradžios. Iki tampant patarėju, kokia buvo Jūsų darbo specifika? Kokį palikimą gavote iš savo pirmtako?

– Prieš ateidamas čia dirbt, dirbau Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyboje ir UAB „Biržų žemtiekimas“. Iš savo pirmtako negavau jokio palikimo ir jokių darbų neperėmiau. Buvęs mero patarėjas kuravo architektūros  sritį.  Jo pradėti darbai jau buvo baigti arba dar tebetęsiami. Architektūros srityje esu nekompetentingas, todėl per daug ten nesikišu.


2017-06-29. Norvegijoje dirbantis kunigas Oskaras Petras Volskis: „Lietuva negali toliau elgtis kaip pamotė savo vaikams“

Klebono Nerijaus Vyšniausko atvykimas į Kavarską įnešė daug naujovių parapijiečių gyvenime. Kavarske vis dažniau lankosi Lietuvoje ir už jos ribų žinomi dvasininkai.

Kuo šie apsilankymai yra naudingi parapijiečiams? – klausiame Kavarsko Šv.Jono  Krikštytojo parapijos klebono, teologijos daktaro Nerijaus Vyšniausko.

„Yra įprasta, kad vadovauti atlaidams kviečiami svečiai, kunigai iš kitų parapijų. Be abejo, kiekvienas kreipiamės į kunigus su kuriais esame geriau pažįstami, daugiau bendraujame. Parapijiečiai išgirsta kito kunigo žodį. Tikimasi, kad jis bus suprastas. Bendravimas praturtina tiek parapijiečius, tiek atvykstančius svečius. Nedidelėje Užunvėžio parapijoje vykusiuose Švn. Mergelės Marijos atlaidams vadovavo kunigas Alfonsas Bulotas, buvęs Kardinolo Vincento Slatkevičiaus kancleris, vyriausias kariuomenės kapelionas,  Kauno kunigų seminarijos profesorius. Pernai atlaiduose lankėsi lietuvių sielovadininkas Lenkijoje, kunigas Jaroslaw Kalinowski. Taip pat Žemaitijoje dirbęs kunigas Mindaugas Alekna. Aš kviečiu tokius kunigus, kurie turėtų ką žmonėms pasakyti, būtų įdomūs, o svarbiausia,  mylėtų žmones.



2017-06-23. Kiekvienas ieškokime savo paparčio žiedo...

Anykščių krašto laikraštis „Šilelis“  šiais metais tęsia praėjusių metų  projektą „Mūsų kraštas čionai, tarp kalnų Anykščiai“,  kurį iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Kiekvieną mėnesį  ir vėl skelbsime unikalias publikacijas apie įvairių laikotarpių ir profesijų žymius Anykščių krašto žmones, jų pomėgius ir pasiekimus. Publikuosime  poleminius straipsnius ir diskusijas apie nūdienos aktualijas, istorinius procesus, nušviesime gilias tradicijas turinčius renginius, parodas ar unikalias mūsų krašto šventes, supažindinsime su krašto gamtos ištekliais ir primirštomis vietos  įžymybėmis. Šį kartą prisiminsime šviesios atminties tautodailininką, skulptorių, medžio drožėją Joną Tvardauską.  

Laukiame paslapties ir sakralumo kupinos Joninių nakties. Su daugybe papročių ir mistikos elementų susijusi vasaros saulėgrįžos, Rasomis arba Kupolinėmis vadinama gamtos šventė daugelį kviečia rinkti vaistažoles, pinti vainikus, basomis braidyti po rasotą žolę, pasveikinti varduvininkus. O mane šis laikas panardina į šiltus prisiminimus apie ąžuolo vainiku pasipuošusį Tėvelį Joną Tvardauską (1938-2010).

Liepos 1-ąją bus septyneri metai po to,  kai nutilo kalteliai, tylus medžio drožlių kritimo garsas nuo būsimo kūrinio, nuoširdus juokas, jo lūpomis ištarti tikri žodžiai. Kūrybinio gyvenimo kelionė tapo baigtiniu reiškiniu, bet prasidėjo laikas atminimo dovanoms ir keliems štrichams prisiminimų.



2017-06-15. Lietuva emigranto akimis po dešimtmečio

Emigracija. Vienus šis žodis baugina, kitiems, galbūt, suteikia vilties. Tikriausiai jau nerastume Lietuvoje šeimos, iš kurios bent vienas giminaitis ar artimas pažįstamas nėra išvykęs į užsienį užsidirbti pragyvenimui ar visam laikui gyventi.  Valdžios kas ketveri metai keičiasi, tačiau emigracijos mastai Lietuvoje nė kiek nemažėja. Kaip bus toliau – tokių prognozių kol kas pateikti negali nei politologai, nei ekonominių ir socialinių tyrimų specialistai, nei mokslininkai, nei ekspertai, nei ekstrasensai...

Tačiau, kaip ten bebūtų, artimųjų ir savo krašto ilgesys emigrantus pargina pargrįžti namo bent jau atostogoms. Mykolas Gudelis iš Amerikos į Lietuvą aplankyti tėvų atvyko tik po bene dešimties metų. Apie tai, kas paskatino išvykti taip toli ir kokie pirmieji įspūdžiai po tiekos metų „peržengus Lietuvos slenkstį“, kalbuosi su Mykolu, trumpam užsukusiu į „Šilelio“ redakciją.


2017-06-09. Imtynės išmoko tvirtai stovėti ant kojų

Anykščiuose gegužės viduryje vykusiame vaikų graikų – romėnų imtynių Lietuvos čempionate varžybų atidarymui išsirikiavusius sportininkus pasveikino, o pasibaigus varžyboms nugalėtojams apdovanojimus įteikė naujas imtynių federacijos prezidentas Giedrius Dambrauskas. Susipažįstame su naujuoju federacijos prezidentu.

– Ar seniai tapote sporto funkcionieriumi?

– Mano darbas šioje federacijoje prasidėjo dar 1992 metais. Sistemoje tikrai nesu naujokas. Imtynių sporto federacija ypatinga tuo, kad  jungia net tris olimpines sporto šakas: graikų - romėnų imtynes, laisvąsias imtynes ir moterų imtynes. Yra trys viceprezidentai, kurių kiekvienas atsakingas už savo imtynių stilių. 1992 metais pirmą kartą imtynininkai atstovavome Lietuvą Europos čempionate, vykusiame Kopenhagoje. Po jo buvau išrinktas federacijos generaliniu sekretoriumi, dirbau ketverius metus. 1996 m. buvau  išrinktas federacijos viceprezidentu ir šiose pareigos dirbau iki pastarojo laiko. Aš buvau atsakingas už graikų – romėnų imtynes.



2017-06-01. „Deimančiukas“ iš Svėdasų krašto

Birželio pirmoji – Tarptautinė vaikų gynimo diena – tai puiki proga pasidžiaugti jaunosios kartos atstovais, kurie garsina mūsų kraštą.  „... ieškokime gyvenime deimančiukų“, – sakė rašytojas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, pedagogas, kunigas Juozas Tumas -Vaižgantas. O prieš keletą dienų „Šilelio“ redakcija iš Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos administracijos gavo laišką. Jame rašoma apie mokinį Martyną Jakutį, kuris yra įvairių olimpiadų ir konkursų laimėtojas.


2017-05-11. Knygų kelionė į mūsų širdis

Šiandien viešoji biblioteka nėra tik knygų ar leidinių saugykla, tai ir žmonių komunikavimo vieta. Knygų namai atspindi bendruomenės gyvenimą, nes kiekvienas iš mūsų esame savotiška biblioteka.   

Tad praverkime Anykščių viešosios bibliotekos Vaikų literatūros ir edukacijos skyriaus duris, pabuvokime  Nacionalinei bibliotekų savaitei „Tu esi biblioteka“ skirtame renginyje ir susitikime su jauniausia rašytoja Indre Musteikyte bei jos mama Ramune Musteikiene, Antano Baranausko pagrindinės mokyklos mokytoja Raimonda Bauriene ir jos auklėtiniais antrokais.  Kaip ir kaskart, skaitytojų viešnage džiaugėsi Gyvosios bibliotekos knygelės – šio skyriaus vedėja Ramunė Bražiūnienė ir bibliotekininkė Rimvydė Urbonienė. Jos teiravosi,  kokias gi knygas skaito smalsūs ir žingeidūs antrokai. Jaunieji knygų bičiuliai atviravo, kad jiems patinka skaityti Linos Žutautės, Vytauto Landsbergio ir kitų  rašytojų vaikams  knygas.

Šį kartą mažieji bibliotekos lankytojai susipažino  su Anykščių krašte, Traupyje gyvenančia ir kuriančia Indre Musteikyte. Jos rankose net penkios pačios parašytos knygos. Jas vartydami ir skaitydami iš jų ištraukas, vaikai sužinojo, jog pirmąją knygą „Laikrodukas Tuksis“  Indrė parašė,  kai jai buvo 8 metai,  ir pateko į Lietuvos rekordų knygą kaip jauniausia knygos autorė.


2017-05-04. Itališki receptai su lietuviška meile

Po turistų antplūdžio, atidarius Lajų taką, visi pamatė, kad miestas nepasiruošęs priimti didesnį svečių skaičių. Tad per pastaruosius metus atsidarė daug naujų, jaukių kavinukių. Net išrankūs turistai galės pasirinkti jų skonį ir poreikius atitinkančią virtuvę. Ypač džiugu, kad daugelio jų šeimininkai – jauni anykštėnai,  grįžę iš užsienio. Nemaža dalis jaunų žmonių iš didžiųjų miestų, persikėlę gyventi į Anykščius. Jie mato perspektyvas, tiki miesto ateitimi, ryžtingai imasi verslo. Spėję nemažai pakeliauti po pasaulį, sėkmingai taiko savo patirtį.

Neseniai atsidarė naujas šeimyninis itališkos virtuvės restoranas „Penki taškai”. Jo šeimininkai Giedrė ir Erikas Leitonai.

Giedrė – profesionali dizainerė, baigusi Vilniaus dizaino kolegiją, interjero dizaino specialybę. Jos, kaip dizainerės, karjera klostėsi labai sėkmingai. Vienu metu Vilniuje kuravo net 12 parduotuvių. Puošė vitrinas, rengė interjerą, prekių ekspozicijas. Daugiau nei pusmetį gyveno ir dirbo su užsakovais Maskvoje. Anykštėnai, tikriausiai, pastebėjo ir Giedrės, kaip dizainerės darbą, Anykščiuose. Tai Dovanų parduotuvės vitrinos.



2017-04-28. Žmogus visada turi būti pats savimi

Labai dažnai girdime senosios kartos bambėjimą, kad jaunimas netikęs, nenori dirbti, nori čia ir dabar uždirbti daug pinigų nedėdami pastangų. Tiesa, didžioji dauguma taip kalbančių užmiršo, kad panašiai kalbėjo jų tėvų ir  senelių karta. Visais laikais buvo visokio jaunimo: siekiančių mokslo, meno aukštumų, darbininkiškų profesijų. Aišku, buvo ir besišlaistančių gatvėmis. Galima ginčytis ar sovietmečiu, ar dabar jaunimui sunkiau pasirinkti gyvenimo kelią. Sakoma, kad dažniausia žmogų žlugdo plačios galimybės. Sakyčiau, šiandien jaunam žmogui gerokai sudėtingiau. Galimybė stoti į keliolika aukštųjų mokyklų, net su labai vidutiniškomis žiniomis, daugeliui panaikino pasirinktos specialybės studijų motyvaciją. Ne vienam tai tik galimybė dar keletą metų „pasėdėti tėvams ant sprando”, kol gaus diplomą. Iš kitos pusės, pavyzdžiui, net šešiasdešimt procentų  jau antro kurso medicinos studentų mokosi papildomai kalbų, nes ruošiasi darbui užsienyje. Daugelis, įgiję vieną ar kitą darbininkišką profesiją, taip pat stengiasi išvykti ieškodami didesnio uždarbio.

Anksčiau mokykloje prasčiau besimokantiems  nedviprasmiškai buvo siūloma eiti į „profkę” ir be reikalo negaišti laiko vidurinėje mokykloje. Pasikeitė laikai. „Profkės” tapo technologijų mokyklomis. Keičiasi ir moksleiviai.

Kalbuosi su vienu iš Anykščių technologijos mokyklos  abiturientų – Gintautu Kazakevičiumi.



2017-04-20. 10 įdomybių apie Gytį Paškevičių

 Lietuvos muzikos seru pramintas Gytis Paškevičius išskirtinai mūsų leidiniui „Šilelis“ atskleidžia 10 įdomiausių dalykų apie save. Kalbamės apie įdomiausią knygą, kelionių ir koncertų nuotykius, šunis ir kates bei hobį, be kurio atlikėjas neįsivaizduoja savo gyvenimo.

– Įsimintiniausias nuotykis koncerto metu.

– Labiausiai įsiminė 1988-ųjų gastrolės Turkijoje – ten išvykau kartu su estradiniu orkestru „Oktava“. Turėjau atlikti turkišką dainą – niekas dainos žodžių nedavė, tai išmokau viską iš klausos. Skrendant lėktuvu iš Maskvos į Turkiją supratom, kad reikia iš naujo mokytis – žodžiai ne visi teisingi. Kai pradėjome pasirodymą, uždainavau įžangą, priedainį ir pamiršau antro posmelio žodžius! Su kolegomis dainą vėl pradėjome iš pradžių, bet nors nusišauk, ties antru posmu vėl tas pats. O juk tokia svarbi publika, susirinkę geriausi atlikėjai iš įvairiausių pasaulio kampelių! Galiausiai publika pradėjo dainuoti antrąjį posmą – pasirodo ta turkiška daina, kurią turėjau dainuoti, buvo hitas ir visi ją mokėjo. Pradėjus publikai dainuoti aš ir pats žodžius prisiminiau (šypsosi).



2017-04-13. Architektas, negalintis atsispirti pagundai piešti

Kęstutį Indriūną anykštėnai pažįsta kaip architektą, aktyvų sportininką, galiausiai, kaip buvusį savivaldybės tarnautoją. Šiuo metu Kultūros centre eksponuojamoje  parodoje  galime susipažinti su K. Indriūnu – dailininku. Greta keleto senesnių, dar 1990 – 1997 metais sukurtų pastelės darbų, akį patraukia grafiniai, spalvotais ir juodu pieštuku atlikti Anykščių vaizdai.

Kęstutis mokėsi tapybos Kauno Juozo Naujalio meno mokykloje, kurią baigė 1979 m. 1980 - 1985 studijavo Vilniaus Dailės akademijos Kauno filiale. Įgijo architekto – dizainerio specialybę.

Jaunystėje ir studijuodamas daug piešė, dalyvavo parodose. Šiandien jis šalyje  žinomas kaip dizaineris ir architektas, ne kartą įvertintas įvairiuose konkursuose. Trečiajame  „Metų interjero” konkurse už gyvenamojo namo interjerą Anykščiuose, S. Daukanto g. 5, gavo specialią nominaciją  „Už originaliausius baldus”. Lietuvos architektūros parodoje „Žvilgsnis į save”,  už gėlių salono  „Ritos gėlės” Prienuose projektą, buvo nominuotas „Už intymų lako pulsą periferijoje”. Taip pat daug kartų įvertintas už kitus darbus.



2017-04-04. „Kaip aš dabar gyvenu, apie tai svajojau jau prieš daugiau nei dešimtmetį,“- teigia Dailius Dargis

Praėjusią savaitę Anykščių viešojoje bibliotekoje savo šeštąją knygą pristatė žurnalistas, rašytojas, žinomas Lietuvos kriminalinio pasaulio bylų tyrinėtojas, dirbęs ir tebedirbantis įvairiose šalies žiniasklaidos grupėse Dailius Dargis.

Beveik prieš 20 metų žurnalistinę karjerą pradėjęs D. Dargis, išgarsėjo 2010 metais išleidęs pirmąją savo knygą „Tikroji Daktarų istorija“. 2011 m. pasirodė antroji jo knyga Kruvinasis mafijos maršrutas,  2013 m. skaitytojus pasiekė  „Vilniaus bomberio išpažintis“, toliau sekė knygos „Mafijos kronika“, „13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“ ir šeštoji per septynerius metus parašyta knyga „Juodosios mafijos našlės“.  

Pasidžiaugęs, kad buvo  pakviestas į Anykščius, pabėdojęs,  kad susitikimą su jį pakvietusia Dalia Bražionyte derinęs bene metus, netradicinių knygų autorius teigė nelabai mėgstantis  pristatinėti savo knygas, tačiau norintis, kad jo knygos būtų skaitomos.


2017-03-30. Kaskart teko viską pradėti iš naujo

 Daugelis kasdien girdime skundus, kad Lietuvoje neįmanoma vystyti verslo, kad čia tam  nėra tinkamų sąlygų, kad jau net nebėra kam dirbti. Ne vienas sutiktas jums pažers daugybę argumentų, kodėl reikia greičiau keliauti į Angliją, Norvegiją ar dar kur nors, kad tik  kuo toliau nuo namų. Tačiau žmogus,  turintis „darbštumo geną”, kaip sakė vieno straipsnio herojė  Ligita Bukauskienė, visuomet turės darbo ir daug pasieks vienoje ar kitoje veiklos srityje.

Seniau važinėjantys pro Ažuožerius dar prisimena prie kelio stovinčią „suvargusią“ mašiną, iš kurios buvo prekiaujama obuoliais. Šiandien matome dailų ir patogų kioską, aikštelę automobiliams sustoti. Greta galima įsigyti ir mėsos gaminių bei ūkininkų užaugintų daržovių. Visų šių pokyčių iniciatorius AB „Ažuožerių sodų” direktorius Jonas Janišius, su kuriuo ir nusprendėme pabendrauti.



2017-03-03. Kolekcija, tai laiko mašina, padedanti grįžti į praeitį

Nepaprastai greitai bėga laikas. Kuo toliau, tuo sparčiau keičiasi technologijos. Dažnai nesusimąstydami išmetame, atrodo, pasenusį daiktą ir skubame įsigyti  naują. Ne visada tas naujas daiktas ar prietaisas geresnis, patikimesnis už senąjį, tačiau tokios laiko  tendencijos. Sykį paklausiau  jauno mokslininko filosofo, ar žmogui  senstant atrodo, kad laikas bėga sparčiau, ar iš tiesų, objektyviai, laiko tėkmė paspartėjusi? Šis paaiškino, kad žmogaus amžius čia niekuo dėtas. Kasdien didėja informacijos kiekis, kasdien žmogui tenka įveikti vis didesnius atstumus, daugėja automobilių, buitinių prietaisų. Juos pagaminti reikia vis daugiau žmonių, naujų technologijų. Tad kiekvieno daikto gamyba užima vis mažiau laiko. Kadangi per tą patį laiką reikia pagaminti visko daugiau, tai logiška, kad atrodo, jog objektyvi laiko tėkmė greitėja.

Tačiau yra žmonių, gebančiu sustabdyti laiką. Tai kolekcionieriai. Daugelis, žvelgdami į surinktus turtus, tarsi laiko mašina grįžta dešimtmečius, o kartais ir šimtmečius į praeitį. Turbūt nėra tokių daiktų, kurių kas nors  nerinktų.  Žmogui kažkuriame gyvenimo etape prabunda aistra kolekcionuoti.  Ir renka daiktus patys įvairiausi žmonės – nuo milijardierių iki paprastų kaimo žmonių. Štai kavarskietis Algimantas Simaška kolekcionuoja radijo aparatus. Ūkiniame pastate – muziejuje, tvarkingai įrengtose  lentynose, įspūdingai atrodo daugiau nei 450 pačių įvairiausių radijo imtuvų. Paprašiau šeimininko papasakoti kolekcijos istoriją bei  jos eksponatus.



2017-02-09. Vienodą laiko atkarpą užpildome skirtingais žingsniais

Vieneri, penkeri metai, dešimtmetis kiekvienam iš mūsų laiko duoda po lygiai, tačiau jį branginame, planuojame ir praleidžiame skirtingai. Vedama šios minties, darbo dieną, kuomet renkantis temą straipsniui „Šilelyje“ galėjau laisvai improvizuoti, nutariau žūtbūt susitikti su anykštėne,  trijų vaikų mama, kosmetologe, savanore Rasa Andrikoniene ir pasikalbėti apie tai.

– Trumpai papasakokite apie save ir apie tai, kaip rinkotės specialybę, planavote šeimą?

– Esu Anykščių krašto vaikas. Šeimoje augau su keturiais metais jaunesniu broliu. Mokiausi Anykščių Jono Biliūno gimnazijoje, o ją baigusi ateities planus siejau su studijomis Lietuvos karo akademijoje. Taip pat mane traukė medicina, grožio sritis. Tačiau į Lietuvos karo akademiją negalėjau stoti, nes buvau pasirinkusi ne tuos valstybinius egzaminus. Vilniuje baigiau manikiūrininkės ir makiažo kursus, vėliau  dirbau. Su Andriumi, kuris yra taip pat anykštėnas, sukūrėme šeimą. Vilniaus kolegijoje neakivaizdiniu studijavau  higieninės ir dekoratyvinės kosmetologijos studijų kryptį. Gyvenome Vilniuje, susilaukėme pirmo vaikelio, o kai gimė antroji atžala, grįžome į gimtuosius Anykščius. Tiesa, vyras buvo išvažiavęs į užsienį, bet neilgam, nes greitai supratome, jog negalime ir nenorime taip gyventi. Mūsų šeimoje dabar  jau auga trys vaikai.



2017-02-02. Gyvenimo magijos dėsniai

Geranoriški palinkėjimai pamažu materializuojasi. Tuo nuoširdžiai tiki anykštėnė kūno kultūros specialistė Gintarė Žemaitienė. Sėkmės istorijos, iššūkiai ir gyvenimo pamokos yra reikšmingos ir malonios tik tada, kai jos yra tavo. Tačiau pažintis su pozityvia ir veiklia moterimi, jos gyvenimo magijos ir darbo vaisių kupinos istorijos pasakojimas, gali pridėti įvairiausių prieskonių į tūkstančius nepakartojamų gyvenimų...


2016-12-29. „Kurti ir gyventi turi būti lengva“, – įsitikinęs Žilvinas P. Smalskas

Turistai ir anykštėnai, iš įvairių pusių atvažiuodami į Anykščius, pastebi tris medines skulptūras. Prie šių skulptūrų Anykščių svečiai fotografuojasi, nuotraukas platina internetiniuose portaluose, kaip originalius Anykščių krašto puošybos pavyzdžius. Šios įspūdingos skulptūros ir dar trys šamų galvos, kurios pakabintos po tiltu per Šventąją, yra Anykščių menininkų asociacijos projektai. Šiais metais AMA skaičiuoja savo veiklos penkmetį. Per tą laikotarpį Anykščių rajone įgyvendinta per tris dešimtis įvairių kultūros projektų.

Pakalbinome Anykščių menininkų asociacijos pirmininką ir projektų vadovą Žilviną Praną Smalską.



2016-11-25. „Metalas“ praneša – visuomenei gresia pavojus

 Gatvės galerijoje nauja paroda. Spalvingi, emocionalūs paveikslai. Ryškūs potėpiai, vos įžiūrimi spalvų žaisme realūs objektai  žiūrovui sukelia įvairių ir ganėtinai prieštaringų minčių. Šių tapybos darbų autorius Dainius Žičkus tik prieš mėnesį grįžo iš Norvegijos.  Daugelis jį prisimena kaip „metalo“ muzikos pradininką Anykščiuose, išleidusį keletą albumų. O štai dabar matome tapybos  darbų parodą. Nusprendėme paklausti paties Dainiaus, kas jis. Dailininkas? Muzikantas? O gal rašytojas?

– Turiu savo gyvenimo filosofiją. Diena, kada tu kūrybiškai nieko nepadarai, tai tarsi nenugyventa diena, tuščiai praėjęs laikas, kurį praleidai nepalikdamas jokio pėdsako. Išsiskaidau į keletą krypčių. Pirmiausia -  tai darbas, su kuriuo susijusi sėkmė, finansiniai dalykai.  Kitas dalykas -  tai būtų rašymas. Parašau, įdedu į facebooką ir žiūriu ar daug skaito. Matau,  kas žmonėms įdomu, tada  toliau rašau. Panašiai ir su piešimu. Pasileidžiu muziką ir tapau. Kuomet nesiseka kurioje nors vienoje sferoje, visada turiu alternatyvios veiklos. Štai grįžau iš Norvegijos, esu be darbo, tai atsidėjau muzikai - leidžiame naują albumą.



2016-11-18. Mokykla atvira diskusijoms ir darnos nepažeidžiantiems pokyčiams

Moksleivių rudens atostogų metu mokykloje neįprastai tylu. Todėl tai pats tinkamiausias metas pakalbinti Antano Baranausko pagrindinės mokyklos direktorę Dalią Kugienę, atvirą diskusijoms ir darnos nepažeidžiantiems pokyčiams. Juolab, kad šios komandos vedle Dalia Kugienė dirba tik antrus metus. Bendruomenė, sėkmingai įveikusi pirmuosius su tuo susijusius iššūkius, kuria svajonių mokyklą.


2016-11-10. Identiteto paieškos Aukštaitijos dailėje. „Karšto taško” tema

Apžvalginės Aukštaitijos regiono profesionalių dailininkų kūrybos parodos Panevėžyje rengiamos jau ne vieną dešimtmetį. Tad ir šį rudenį, saulėtą spalio 26-osios popietę, plačiai savo duris atvėrusi Panevėžio miesto Dailės galerija maloniai pakvietė panevėžiečius ir visus miesto svečius į eilinį didžiausio Lietuvos etnografinio regiono – Aukštaitijos  menininkų parodos „Aukštaitijos dailė 2016. Karštas taškas” atidarymą.

Subūrus Aukštaitijos regiono dailininkus - profesionalus į vieną komandą ir jų darbus eksponuojant greta, plačioji visuomenė turėjo puikią progą ne tik iš arčiau susipažinti su įvairių autorių kūryba, bet ir, pasilypėjus ant įspūdingų centrinių galerijos laiptų, žvilgtelti į visą šią spalvingą menų puokštę iš „paukščio skrydžio” taško: pasilepinti skirtingais žanrais ir įvairia technika, paieškoti „aukštaitiškų” bendrybių ir individualių skirtumų, įžvelgti naujas meno tendencijas ir madas, pamąstyti, į ką orientuojasi ne tik atskiras individas bet ir visa Aukštaitijos dailė apskritai.



2016-06-02. Skubantis tapytojas paveikslus štampuoja

 Anykščių menininkų asociacija tęsia projektą „Gatvės galerija 16“, skirtą Vietos bendruomenių metams. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba, Anykščių rajono savivaldybė. Informacinis rėmėjas – laikraštis „Šilelis”. Anykščių miesto centre įrengtoje vitrinoje eksponuojami anykštėnų dailininkų bei tautodailininkų darbai, kurie geriausiai atspindi regiono bendruomenės kūrybą. Parodas nemokamai gali apžiūrėti visi praeiviai. Šiais metais surengta ketvirtoji parodų ciklo „Gatvės galerija 16“ paroda, joje eksponuojami dailininko – pedagogo Arūno Vilkončiaus tapybos darbai.

Menininkas žinomas kaip tapytojas, dirbantis savita štampavimo technika.  Parodose dalyvauja nuo 1978 metų: surengtos septynios  personalinės parodos (Anykščiai, Kavarskas, Svėdasai); apie 20 grupinių parodų Lietuvoje (Anykščiai, Utena, Visaginas, Dusetos, Rokiškis, Vilnius, Alytus); 3 grupinės parodos užsienyje (Latvija – Madona ir Vestiena, Vokietijoje  Štainfurtas).

Parodos  surengimo proga spausdiname tapytojo Arūno Vilkončiaus pasakojimą apie save.



2016-05-20. Apie gulbės pieną ir beržinę košę

Gegužės 15-oji – Šeimos diena. Jungtinių Tautų organizacijos sprendimu ji minima nuo 1994 metų.  Simboliška, kad ji įsiterpusi tarp dviejų plačiai minimų švenčių - Motinos  ir Tėvo dienos. Šeima – didžiausia vertybė, valstybės ir visuomenės pagrindas. Šeima – dažniausiai apibrėžiame, kaip giminystės ryšiais susieta žmonių grupė, kurią sudaro tėvai ir vaikai, o plačiąja prasme – ir seneliai, anūkai bei kiti giminaičiai. Šeima prisimenama įvairių švenčių, projektų, programų metu, kitu laiku niekas nesirūpina, niekam neįdomu, kad normalūs santykiai šeimoje tapo reti, kad vaikai dažniausiai auginami nepilnose šeimose. Teko matyti, kuomet ūkininkai kaime pasiima globoti du ar tris vaikus tam, kad gautų valstybės paramą, nes tai vos ne vienintelis šeimos grynųjų pinigų šaltinis. Lietuvoje šiuo metu veikia per 90 vaikų globos namų, kuriuose gyvena beveik 4 000 vaikų. Dalį tėvų globos netekusių vaikų imasi globoti giminaičiai. Kita dalis globojami šeimynose, kuriose auga nuo 6 iki 12 vaikų.

Simona ir Nerijus Tubiai, gyvenantys netoli Ažuožerių, augina penkiolika vaikų. Šiuo metu, kuomet, kaip rodo statistika, kas trečią šeimą sudaro du žmonės, toks  jaunų žmonių ryžtas kelia nusistebėjimą ir didelę pagarbą. 



1 2 3 4 5








         

            



Sprendimas: DPromoLink