ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
2017 m. lapkričio 23 d. ketvirtadienis - 22:28
NAUJIENOS:

2017-09-07. Laiškininkę Genutę prisiminus

2017 m. rugpjūčio 9 d. užbaigusi žemės kelionę į Amžinybę buvo palydėta laiškininkė Genutė Timinskaitė arba pašto Genutė – taip ją mėgo vadinti anykštėnai. Genutė, nors buvo paprasta ir kukli mergina, bet savo dvasia buvo didelis žmogus. Jau praėjo 30 metų, kaip ji užbaigė savo tarnybą pašte, bet daug anykštėnų, tikriausiai, dar prisimena skaistaus veido, tyrų akių ir visada besišypsančią merginą su laikraščių ir laiškų pripildytu krepšiu ant pečių, kasdien keliaujančią Anykščių miesto gatvėmis ir nešiojančią laiškus bei laikraščius.

Nešdama spaudą, Genutė dar spėdavo kam reikia vandens kibirą ar malkų glėbelį įnešti, iš parduotuvės atnešti maisto ar dar ko nors.

Šis straipsnis daug kam padės prisiminti šią kilnią sielą, prisiminti daugiau apie ją ir į  savo širdį įsidėti kažką iš jos kuklaus nesavanaudiško gyvenimo. Žinoma, ir pasimelsti už ją, kaip ji daug meldėsi už savo Tėvynę ir jos žmones. 

Genovaitė Timinskaitė gimė 1931 m. liepos 31 d. Šiaulių apskrities Lygumų valsčiaus Dvariškių kaime. Be jos, jaunėlės, tėvai dar užaugino jos brolį Antaną ir seserį Zofiją.

Genutė baigusi Lygumose 5 klases, toliau mokėsi Stačiūnų progimnazijoje. Deja, jos nebaigė, nes 1949 m. kovo 25 d. buvo su tėvais ištremta į Sibirą, Irkutsko sritį. Ten ji dirbo miške ir kolūkyje. Tremtyje mirė Genutės tėvas Pranas.

Po devynių metų tremties, 1958 m., Genutė su mama grįžo į Lietuvą ir apsigyveno pas brolį Antaną, gyvenusį Mažeikių rajone. Dar po šešių metų ji su mama atvyko gyventi į Anykščius, kur gyveno sesuo Zofija su šeima. Genutė apsigyveno nuomojamame bute.

1965 m. Genutė įsidarbino Anykščių pašte. Čia ji dirbo laiškininke iki 1988 m., kol išėjo į pensiją.

Po motinos mirties, pašto administracija Genutei suteikė butą Vilniaus gatvėje. Butas buvo labai paprastas, be komunalinių patogumų, bet ji labai džiaugėsi, kad turės savo kampelį ir galės dažnai lankyti jos mėgiamą bažnyčią.

Genutė gyveno beveik vieniša, bet niekada nebuvo viena, nes jos durys visada buvo atviros kiekvienam, kam reikėjo paguodos ar nakvynės, o neretai ir materialinės paramos. Buvo ji be galo jautri  ir gailestinga benamiams, kitų atstumtiesiems ar pažemintiems. Labai jautriai ji globojo pensininkus ir ligonius. Pasižymėjo nepaprastu gailestingumu vargšams ir beturčiams. Negailėdama nei laiko, nei jėgų, kuo galėdama jiems padėdavo. Prašantiems paskolindavo ir pinigų, o negalintiems grąžinti, skolas dovanodavo.

Laisvalaikiu Genutė iš turimų  siūlų megzdavo pirštines  bei puskojines ir atiduodavo jas nepasiturintiems.
Genutė eidavo melsti ir giedoti laidotuvėse. Iškentėjusi Sibiro tremtį, išvarginta įtampos ir nuovargio,  pati  neretai sirgdavo. Bet vos pasveikusi, vėl skubėdavo tarnauti artimui.

Iš kur Genutė sėmėsi jėgų ir kantrybės, gerumo, uolumo ir gailestingumo? Reikia manyti, kad iš kasdienio bažnyčios lankymo. Genutė bažnyčią mylėjo kaip motiną, tad buvo uoliai įsijungusi į bažnytinį gyvenimą. Giedojo chore, dalyvavo šventinėse procesijose, daug padėdavo valant, tvarkant ir puošiant bažnyčią bei jos šventorių.

Ji suprato ir tikėjo, kad bažnyčią yra Dievo namai, kuriuose su juo galime susitikti, kartu su bendraminčiais jį garbinti ir jam dėkoti, kad jis žmones pašaukė iš tamsios nebūties į šviesų amžiną buvimą, davęs mums meilę ir džiugią viltį. Iš jo atėjus, vėl pas jį sugrįžti, amžinai su juo džiaugtis. Su tokiu nusiteikimu Genutė kasdien į savo širdį priimdavo viešpatį Jėzų šventojoje Komunijoje. Štai kur buvo pagrindinis šaltinis, iš kurio ji sėmėsi jėgų, drąsos, uolumo, spindinčio gerumo, dėl Jo begalinio dosnumo, išliejamo tiems, kurie Jį tikrai myli. O jos širdis darėsi vis panašesnė į paties viešpaties Jėzaus širdį, todėl ji ir alsavo tuo troškimu, kad žemėje klestėtų taika, ramybė, žmonių tarpusavio meilė ir gerumas.

Kai Genutės sveikata ėmė silpnėti, jai buvo pasiūlyta keltis į patogesnį butą, bet ji atsisakė, kad galėtų gyventi arčiau bažnyčios, ją dažnai lankyti ir patarnauti.

Kai tekdavo apsilankyti pas Genutę, ji dažniausiai išsakydavo rūpestį apie vargšų sunkią padėtį ir turtingųjų užuojautos stoką vargšams.

Būdama neišlepusi ji sakė, kad jai pačiai ir Sibire buvo gerai,  ypač dėl to, kad vienodą tremtinių dalią patyrę lietuviai ten buvo labai vieningi, draugiški ir nuoširdūs. Sekmadieniais jie kartu melsdavosi ir giedodavo arba dainuodavo dainas apie tėvynę ir jos ilgesį. Genutė sakydavo, kad ten, tremtyje, patyrė tokią didelę ir nuoširdžią lietuvių meilę, kurios ji nematė čia laisvoje Lietuvoje.

Dažnai Genutė užsimindavo ir apie mirtį, ypač dažnai ryškiai akcentavo savo požiūrį į ją. Savaitę prieš mirtį ji dažnai sakydavo: „Kiti bijo mirties, o man mirtis ne baubas ir ne nelaimė, o laimė, džiaugsmas ir išganymas“. 

Tuo galima buvo įsitikinti pamačius jos jau mirusį pašarvotą kūną. Kad ir be gyvybės, bet atrodė toks laimingas ir romus. Apie tai tarsi bylojo lyg besišypsančių jos akių raukšlelės.

Gražiu sutapimu Genutės laidojimo dieną Šv. Mišių metu Žodžio liturgijai buvo skirta Evangelijos pagal Matą 25 skyrius, kuriame aprašytas dangaus karalystės palyginimas su 10-čią mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. 

Kas pažinojo Genutę, tas  gali suprasti, kad ji yra viena iš išmintingųjų mergaičių pagal Mato Evangeliją. Per gyvenimą ji ėjo su „skaisčiai degančiu žibintu“. Reikia manyti, kad tokią ją pasitiko jaunikis Kristus, kaip tikrą sužadėtinę ir įsivedė į savo vestuvių pokylį, kai tik ji peržengė mirties slenkstį. 1981 m. ji buvo įstojusi į eucharistinio Jėzaus seserų vienuolių tarpą.

Genutė palaidota senosiose Anykščių kapinėse, šalia motinos.
Baigiant straipsnį norisi padėkoti Genovaitės dukterėčioms Rimai ir Virginijai, kurios globojo ją ligoje ir palaidojo.

Genovaitė Andrikonytė – sesuo Joana SJE

 
RAŠYK KOMENTARĄ

Klausimai / Komentarai / Diskusijos (1)
Straipsnio komentuoti nebegalite!








         

            



Sprendimas: DPromoLink